Parazitai yra organizmai, kurie egzistuoja ir savo poreikius tenkina šeimininko sąskaita ir sukelia jam ligas bei patologines būkles.
Parazitiniai užkrėtimai žinomi jau seniai ir, nepaisant medicinos pažangos, vis dar yra plačiai paplitę tarp žmonių ir gyvūnų. Beveik kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime (ypač vaikystėje) sirgo parazitine liga.
Nemaža dalis lėtinių įvairių organų ir sistemų ligų, įskaitant alergines reakcijas ir autoimuninius procesus, kuriuos gali išprovokuoti parazitai, yra susijusios su plačiu parazitozių paplitimu.
Parazitų yra pačių įvairiausių – jie gali būti arba mikroskopiniai, arba siekti 10-14 m ilgio. Juos vienija gyvenimo būdas, taip pat šios savybės:
- Didelis gebėjimas daugintis.
- Nuolat tobulinami pasiskirstymo ir prisitaikymo prie gyvenimo mechanizmai šeimininko, žmogaus ar gyvūno organizme.
Kokių rūšių parazitai yra?
- Pirmuonys parazitai yra vienaląsčiai organizmai.
- Helmintai yra daugialąsčiai parazitai, tarp kurių yra kirminai:
- plokščiosios kirmėlės (kepenų, kačių ir kitų slogų);
- apvaliosios kirmėlės (spygliuočiai, apvaliosios kirmėlės, vikšrai ir kt.);
- kaspinuočiai (galvijų, kiaulienos ir žemaūgių kaspinuočiai, plačiosios kaspinuočiai ir kt.).
- Nariuotakojai yra parazitai, klasifikuojami kaip ektoparazitai, kuriems būdingas išorinis chitininis skeletas, segmentinis kūnas ir galūnės.
Baisus paprastumas ir nepatraukli išvaizda
Daugelis vienaląsčių organizmų sukelia ligas, kuriomis serga ir žmonės, ir gyvūnai. Prie pirmuonių parazitų priklauso: amebos, leišmanijos, lamblijos, plazmodijos, toksoplazmos. Tarp jų patogenas, sukeliantis dažniausiai parazitų užkrėtimą, yra Giardia. Gydytojų nuomonė apie šį vienaląstį organizmą vis dar yra dvejopa. Vieni mano, kad Giardia yra visiškai nekenksminga, o kiti kaltina jas dėl daugelio, jei ne visų, šeimininko ligų.
Taip pat yra pirmuonių, kurie, patekę į organizmą, sukelia ne vangius parazitų užkrėtimus, o gyvybei pavojingas ligas, tokias kaip maliarija ir leišmaniozė.
Utėlės, erkės ir blusos, kaip gyvūnų ir žmonių ektoparazitai, apibrėžiamos dėl to, kad jų yra ant odos paviršiaus. Jei patogenas nėra užsikrėtęs jokia liga ir jos nenešioja, tada jis gali sukelti nepatogumų pacientui tik savo buvimu ant kūno. Jie patys savaime nedaro didelės žalos organizmui.
Toliau daugiausia kalbėsime apie helmintus, nes kyla daug diskusijų dėl savalaikio jų aptikimo organizme ir šios konkrečios parazitų grupės gydymo; susidomėjimą helmintinėmis invazijomis skatina reklama, skatinanti ieškoti ir rasti galbūt neegzistuojančius simptomus ir negalavimus.
Vienas parazitas – vienas šeimininkas?
Parazitas gali turėti vieną ar daugiau šeimininkų. Pastaruoju atveju vienas iš jų yra tarpinis – gyvūnas arba žmogus, kurio organizme vyksta tarpinė parazitų vystymosi fazė, susijusi su nelytiniu dauginimu. Daugeliui parazitų rūšių tarpinio šeimininko buvimas yra būtinas norint išgyventi.
Makroorganizmas, kuriame praeina paskutinė parazitų vystymosi fazė – lytinio dauginimosi etapas – vadinamas galutiniu.
Norėdami pereiti visą savo vystymosi ciklą, biohelmintai yra priversti aplankyti skirtingų rūšių organizmus, o kai kurių helmintų tarpinio šeimininko organizme nevyksta jokie pokyčiai – tai vadinami geohelmintais.
Kaip galima susirgti?
Infekcija gali pasireikšti įvairiais būdais. Tai gali būti parazito reprodukcinės medžiagos (cistų, kiaušinėlių, lervų) nurijimas dėl užteršto maisto ar vandens vartojimo, taip pat dėl netinkamos higienos praktikos – nuo nešvarių rankų, artimo kontakto su augintiniais (nuo to dažnai kenčia vaikai). Rečiau parazitine liga galite užsikrėsti dulkėmis įkvėpę kenkėjo kiaušinėlių ar cistų. Tarp helmintų pasitaiko ir tokių, kurių lervos į gyvūno ar žmogaus organizmą sugeba prasiskverbti tiesiai per odą, pavyzdžiui, ankilinės kirmėlės – ankializės sukėlėjai, kuriomis galima užsikrėsti vaikštant basomis.
Parazitinių infekcijų plitimą skatina tiek klimatiniai, tiek socialiniai veiksniai, tarp kurių – prastas sanitarinis ir higieninis gyventojų išsilavinimas, tam tikrų produktų sanitarinio apdorojimo pažeidimai, mitybos įpročiai. Pavyzdžiui, ten, kur įprasta valgyti naminių ar laukinių gyvūnų mėsą, kuri nepraėjo sanitarinės ir veterinarinės kontrolės, išlieka didelis trichineliozės lygis.
Buveinės šeimininko organizme
Parazitai veikia beveik visus organus ir audinius. Viskas priklauso nuo to, kokios sąlygos reikalingos išgyvenimui tam tikru gyvenimo ciklo etapu. Priklausomai nuo lokalizacijos, helminto infekcijos skirstomos į audinių (už žarnyno) ir luminalines (žarnyno).
Pirmieji yra trichineliozės, toksokarozės ir echinokokozės. Tuo pačiu metu šeimininko kūne parazitai įsiveržia į vidaus organus, ir ši forma bus vadinama visceraline. O taip pat, daugeliui ligų sukėlėjų būdingi specifiniai vienos ar kitos organų sistemos ar net atskiro organo taikinio pažeidimai.
Pavyzdžiui, geohelmintai Toxocara, toksokarozės sukėlėjai, pažeidžia regos organą, ypač tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Tokiu atveju reikšmingų bendros būklės pakitimų nebūna, tik sumažėja ryškumas ir prarandama dalis regėjimo lauko, gali išsivystyti žvairumas. Tokios apraiškos paprastai progresuoja kelis mėnesius. Svarbus bruožas yra tai, kad visada pažeidžiama tik viena akis. Atlikus kompetentingą ir kruopštų oftalmologinį tyrimą, galima laiku nustatyti ir apibrėžti ligą.
Luminalinės helmintozės apima trichuriazę, askaridiją, opisthorchiazę, fascioliazę ir kt. Šie helmintai yra tuščiavidurių organų spindyje.
Daugeliui helmintų tipų įprastinė buveinė yra virškinimo sistema, būtent vienas iš jos skyrių.
Taigi storojoje žarnoje gyvena vikšrai, viršutinėje plonosios žarnos dalyje – apvaliosios kirmėlės, apatinėje – žemaūgis.
Kas lemia ligos vystymosi pobūdį?
- Parazito patekimo į šeimininko organizmą būdas.
- Parazitų populiacijos tankis.
- Prisitaikymo prie žmogaus ar gyvūno kūno laipsnis.
- Šeimininko organizmo būklė (imuninė jėga, gretutinės patologijos buvimas).
Parazitinių užkrėtimų apraiškos
Ligos pradžioje makroorganizmo reakcijas sukelia svetimų antigenų patekimas ir imuninės sistemos reakcija į juos. Daugeliu atvejų atsiranda, paciento nuomone, nemotyvuotas karščiavimas, kuris gali tęstis ilgiau nei vieną savaitę, periodiškai gerėjant būklei. Priklausomai nuo parazito vietos organizme, atsiranda ir kitų simptomų: apetito praradimas, raugėjimas, pykinimas, pilvo skausmas, išmatų nestabilumas, viduriavimas, skleros ir odos pageltimas, šlapimo ir išmatų spalvos pasikeitimas. Kai kenkėjas yra plaučiuose, galimos apraiškos, panašios į bronchopneumoniją ar net bronchinę astmą. Dėl nervų sistemos traukuliai, parezė ir paralyžius nėra neįprasti.
Lėtinės parazitų užkrėtimo fazės metu dažnai pasireiškia medžiagų apykaitos sutrikimai, nes ligos sukėlėjas minta šeimininku ir naudoja jo maistines medžiagas. Sergančiam gyvūnui ar asmeniui dažnai sutrinka absorbcija virškinimo sistemoje. Pažeistas kūnas yra išsekęs, gali atsirasti anemija ir vitaminų trūkumo apraiškos.
Be to, patogenas apnuodija makroorganizmą savo gyvybinės veiklos produktais, o tai sukelia šeimininko intoksikacijos simptomus.
Parazitozė gali nesukelti ūmių simptomų, o būti lėta, užsitęsusi, dažnai su ilgalaike kompensacija. Ir tik tada, kai pažeisto organizmo gynyba išsenka, atsiras nerimą keliančių simptomų.
Sąveika su paveiktu organizmu
Helmintai, be kita ko, slopina šeimininko organizmo imuninę sistemą, todėl pastarasis tampa labiau pažeidžiamas įvairių infekcijų, pasveiks vėliau, o ligos eiga bus sunkesnė nei sveiko žmogaus.
Parazitų poveikis vaiko organizmui yra ypač žalingas. Vaikai tampa nervingi, kaprizingi, sutrinka miegas, greitai išsenka. Tiek fizinis, tiek protinis vystymasis vėluoja. Galimas alerginių ligų atsiradimas, o gretutinių patologijų eiga pasunkėja.
Nepaisant būklės rimtumo, parazitinis užkrėtimas mirtimi baigiasi tik pažengusiais atvejais, kadangi parazitas visiškai priklausomas nuo šeimininko, jo mirtis kenkėjui greičiausiai bus mirtina, todėl sergančio gyvūno ar žmogaus organizmas nuo parazito nusilpsta, bet nežūsta.
Parazitiniai užkrėtimai gali visai nepasireikšti arba pasireikšti labai aiškiai. Laiku išsiaiškinti ir nustatyti teisingą diagnozę yra užduotis, kurią gali atlikti tik gydytojas ir pacientas, šios ligos gali būti tokios klastingos.